Vidinė butilo gumos hidroizoliacija
Kai vanduo randa silpną pastato vietą, rezultatai paprastai yra brangūs ir trikdantys. Būtent dėl to specifikuotojai kreipiasi į butilo kaučiuką. Kaip sintetinis elastomeras, butilas turi fizinę savybę, dėl kurios jis statybų pasaulyje yra beveik stebuklingas: ypač mažas dujų ir vandens garų pralaidumas. Net ir ištemptas ar suspaustas per ilgus temperatūros svyravimus, jis nepraleidžia drėgmės.
Dėl šio užsispyrusio atsparumo elementams butilo gumos hidroizoliacinės membranos tapo svarbios infrastruktūros gynybos priemone-. Šiuos lakštus rasite ant masyvių komercinių sandėlių stogų, apvyniotų požeminių automobilių stovėjimo konstrukcijų pamatus ir sandarinančius geležinkelio bei greitkelių tunelių vidų. Pavyzdžiui, tuneliuose membrana veikia kaip nepralaidus skėtis, atsparus didžiuliam hidrostatiniam slėgiui iš aplinkinės žemės. Be sunkios konstrukcijos, plonesni šių lakštų variantai plačiai naudojami automobilių garso slopinimo ir net modulinių pastatų surinkimo linijose.
Remiantis tipiniais pramonės reikalavimais, gamyba beveik visada priklauso nuo tikslaus padengimo ir laminavimo proceso.
Standartinis metodas apima karšto -lydymosi arba specializuoto tirpiklio- pagrindo dengimo liniją. Procesas paprastai prasideda nuo atpalaiduojančio popieriaus ritinio, kuris veikia kaip laikinas nešiklis. Neapdorotas butilo junginys,{4}}kuris dažnai apima lipnumą mažinančias dervas ir užpildus galutiniam kietumui reguliuoti,{5}}atsargiai kaitinamas ir dozuojamas ant šio popieriaus. Kadangi butilas yra labai klampus ir elastingas, jį tiesiog tolygiai paskirstyti sunku; dangos galvutei reikia tiksliai kontroliuoti tarpą, kad pasiektų tam tikrus svorius, kurių galutinis storis dažnai svyruoja nuo 1 iki 2 milimetrų.
Iš karto po butilo užtepimo ant viršaus laminuojama antroji medžiaga,{0}}pvz., didelio-tankio polietileno (HDPE) plėvelė, aliuminio folija arba sustiprintas audinys. Šis viršutinis sluoksnis suteikia membranai mechaninį stiprumą, kad ji atlaikytų grubų naudojimą statybvietėse. Tada kompozitas praeina per tikslaus aušinimo sekciją. Šis žingsnis yra labai svarbus; jei butilas vėsta netolygiai, jis gali deformuotis arba prilipti prie mašinos ritinėlių ir sukelti didžiulius linijos sustojimus.
Būdami individualaus dengimo ir laminavimo įrangos gamintojai, suprantame specifinius galvos skausmus dirbant su butilu. Tai medžiaga, kuriai reikalingas nepriekaištingas šilumos valdymas ir griežta įtempimo kontrolė išvyniojant ir atsukant. Mūsų mašinos sukurtos specialiai tokioms didelio-lipimo,-sunkumo reikmėms, užtikrinant, kad gamintojai galėtų nuolat gaminti patikimus hidroizoliacinius lakštus be nuolatinės medžiagos kaupimosi ar nesutapimo grėsmės.
Remiantis tipiniais pramonės reikalavimais, gamyba beveik visada priklauso nuo tikslaus padengimo ir laminavimo proceso.
Standartinis metodas apima karšto -lydymosi arba specializuoto tirpiklio- pagrindo dengimo liniją. Procesas paprastai prasideda nuo atpalaiduojančio popieriaus ritinio, kuris veikia kaip laikinas nešiklis. Neapdorotas butilo junginys,{4}}kuris dažnai apima lipnumą mažinančias dervas ir užpildus galutiniam kietumui reguliuoti,{5}}atsargiai kaitinamas ir dozuojamas ant šio popieriaus. Kadangi butilas yra labai klampus ir elastingas, jį tiesiog tolygiai paskirstyti sunku; dangos galvutei reikia tiksliai kontroliuoti tarpą, kad pasiektų tam tikrus svorius, kurių galutinis storis dažnai svyruoja nuo 1 iki 2 milimetrų.
Iš karto po butilo užtepimo ant viršaus laminuojama antroji medžiaga,{0}}pvz., didelio-tankio polietileno (HDPE) plėvelė, aliuminio folija arba sustiprintas audinys. Šis viršutinis sluoksnis suteikia membranai mechaninį stiprumą, kad ji atlaikytų grubų naudojimą statybvietėse. Tada kompozitas praeina per tikslaus aušinimo sekciją. Šis žingsnis yra labai svarbus; jei butilas vėsta netolygiai, jis gali deformuotis arba prilipti prie mašinos ritinėlių ir sukelti didžiulius linijos sustojimus.
Jei norite sužinoti daugiau arba aptarti tinkinimo parinktis, nedvejodami susisiekite su mumis!
